Ilona Skujaitė

Šaltinis: delfi.lt

Kotrynos Jogailaitės vedybos su Švedijos princu Jonu Vaza sujungė XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos ir Švedijos istoriją, o karališkosios poros sūnus Zigmantas Vaza  ir jo vaikai Abiejų Tautų Respubliką valdė apie 80 metų. Švedų istorikai Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės karaliavimo metus dažnai vadina „Vazų renesansu“, o dabartinėje Švedijoje galima rasti nemažai pilių, papuošalų ir kitų artefaktų, siejamų su šia pora.

Išbandymų kupiną Kotrynos Jogailaitės kelią į Švedijos sostą romane „Karo nuotaka“ aprašiusi Ilona Skujaitė apie šią neeilinę karališką moterį ir jos įvaizdį kitoje Baltijos jūros pusėje pakalbino Švedijos ambasadorę Lietuvoje Inger Buxton.  

Šiemet Švedija mini Vazų dinastijos pradininko karaliaus Gustavo Vazos, Kotrynos Jogailaitės uošvio, 500 metų valdymo jubiliejų. Kuo ši asmenybė svarbi Švedijai?  

Galima sakyti, kad su karaliumi Gustavu Vaza prasidėjo moderni Švedijos valstybė. Prieš 500 metų jis buvo išrinktas Švedijos karaliumi, mūsų šalyje jis dažnai vadinamas „valstybės tėvu“, tiesa, dėl tam tikrų politinių aplinkybių oficialiai karūnuotas jis buvo šiek tiek vėliau. Karalius Gustavas per savo valdymo metus įtvirtino paveldimą monarchiją, taip užtikrindamas savo sūnums teisę į sostą, nutraukė ryšius su Romos popiežiumi ir pavertė Švediją protestantiška valstybe. Jis sugebėjo suvienyti Švediją ir paversti ją galinga šalimi, kurios vėliau jau niekas nebegalėjo užkariauti, nors iki karaliaus Gustavo Švediją vadė danai, o ir vėliau jie dar ne kartą karinėmis priemonėmis bandė įtvirtinti savo valdžią. Vazų dinastija Švediją valdė iki 1654 metų, kuomet Gustavo Vazos proanūkė Švedijos karalienė Kristina savo noru atsisakė sosto. Vazų era Abiejų Tautų Respublikoje tęsėsi šiek tiek ilgiau ir baigėsi su Kotrynos Jogailaitės ir Jono III anūko Jono Kazimiero Vazos valdymu. 

Kotryna, jos vyras Jonas III su karalaičiu, būsimuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Vaza Gripsholmo kalėjime.

Kaip švedai vertina ir prisimena savo karalienę Kotryną Jogailaitę?

Jai teko svarbus vaidmuo vystant mūsų šalį, nes Kotryna Jogailaitė buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesuo, jos motina Bona Sforca buvo kilusi iš Italijos didikų giminės, taigi jos kilmė, šeima ir turimi ryšiai buvo reikšmingi Švedijai ir tolimesnei jos plėtrai.

Žinoma, jei dabar gatvėje paklaustumėte švedų, ar jie ją prisimena, turbūt tikrai ne visi žinos Kotrynos Jogailaitės vardą. Reikia turėti omenyje, kad tuo metu karalienės buvo atsidūrusios vyrų ir svarbiausių politinių įvykių šešėlyje, galbūt išskyrus jau minėtą karalienę Kristiną, kuri Švedijoje yra labai gerai žinoma. Vis dėlto žmonės, besidomintys istorija, architektūriniu ir kultūriniu paveldu, neabejoja, kad Kotryna Jogailaitė suvaidino svarbų vaidmenį mūsų šalyje. Verta prisiminti, kad atvykdama gyventi į Švediją ji atsivežė ir nemažą dvarą, kurį sudarė daug žmonių iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų Europos šalių, tai buvo įvairių sričių specialistai, pvz., architektai, muzikantai, kulinarai. Kotrynos Jogailaitės gyvenimo metais Švedijoje klestėjo Renesanso kultūra ir architektūra, ji aktyviai prisidėjo prie jos plėtros. Švedijos karalius Jonas III Vaza savo žmonai pastatė rūmus, pavadintus Drotningholmu (lietuviškai – Karalienės sala), kuriuose reziduoja dabartinė karališkoji Švedijos šeima.   

Kotryna Jogailaitė darė įtaką savo vyrui, ypač per ketverius įkalinimo metus Gripsholmo pilyje, Jonas III Vaza tikrai domėjosi jos siūlomomis idėjomis ir turimomis žiniomis. Manau, kad jų amžiaus skirtumas irgi turėjo reikšmės: karalius Jonas III buvo jaunas, ambicingas ir turbūt suprato, kad gali kliautis ne tik Kotrynos turimais kontaktais, bet ir jos nuomone, patirtimi, intelektu. Kotryna Jogailaitė buvo labai išslavinusi, kilusi iš karališkos šeimos, jai buvo svarbi Renesanso kultūra, kaip ir iš Italijos kilusiai jos motinai. Taip pat reikia turėti mintyje, kad tuo laikotarpiu, kai Kotryna buvo Švedijos karaliene, Krokuva buvo kur kas didesnis galios ir įtakos centras Europoje už Stokholmą. Beje, faktas, kad karalienė Kotryna buvo katalikė – atsivežė į Švediją katalikų kunigus ir pagal savo tikėjimą auklėjo vaikus, protestantiškoje Švedijoje buvo vertinama ne itin palankiai. Tai buvo tam tikra grėsmė vėl patekti į Romos popiežiaus įtakos sferą, o kiek vėliau Švedijos luomai iš dalies dėl to nebenorėjo, kad katalikiškai auklėtas Kotrynos sūnus Zigmantas Vaza būtų jų karaliumi.

Drotningholmo pilį Švedijoje, kurioje šiuo metu gyvena Švedijos karališkoji šeima, Jonas III Vaza pastatė savo žmonai karalienei Kotrynai Jogailaitei. Gerdos Butkuvienės nuotr. 

Ar galima vadinti Kotryną Jogailaitę įkvepiančia lydere, kalbant šiuolaikiniais terminais? 

Tiesą sakant, sunku iš tiesų pasakyti, kokia buvo Kotryna Jogailaitė, nes skaitydami liudijimus  sužinome tik kitų žmonių nuomonę apie ją. Iš to, ką man teko skaityti, atrodo, kad ji turėjo būti labai kantri, geros širdies, maloni ir kilni. Pavyzdžiu, kai tarp brolių Vazų (Kotrynos Jogailaitės vyro Jono III ir jo brolio Švedijos karaliaus Eriko XIV – aut. past.) kilo kova dėl sosto, karalienė Kotryna padėjo įkalinto Eriko XIV žmonai Karinai atgauti jos papuošalus ir dalį kitos nuosavybės. Panašus, kad Kotryna Jogailaitė buvo geros širdies žmogus.

Kita vertus, nesu tikra, ar ją būtų galima vadinti lydere, nes Kotryna Jogailaitė neturėjo galimybės valdyti šalį tuo metu. Vis dėlto yra vienas iškalbingas faktas – jos vyras Švedijos karalius Jonas III pasirašė dokumentą, kad tuo atveju, jeigu jis mirtų pirmas, o jų sūnus Zigmantas dar nebūtų sulaukęs pilnametystės, Kotryna Jogailaitė turėjo tapti regente ir valdyti šalį. Tai rodo, kad karalius labai tikėjo savo žmona ir matė, kad ji turi gebėjimų valdyti. Šia prasme Kotryna Jogailaitė turbūt turėjo lyderio savybių, bet tiesiog nebuvo progos jų panaudoti, kadangi valstybę valdė karalius.

Be to, iš mano skaitytų šaltinių ir nesusidarė įspūdis, kad ji būtų labai troškusi valdžios. Galbūt dėl to, kad karalienė Kotryna buvo katalikė ir religija užėmė svarbią vietą jos gyvenime. Prieš įkalinimą Gripsholme Švedijos karalius Erikas XIV pasiūlė Kotrynai likti laisvėje, bet ji pareiškė būsianti ištikima savo vedybinei priesaikai, todėl man susidaro įspūdis, kad jos noras būti gera katalike buvo ne vien tikėjimo išraiška, bet ir gyvenimo būdas, skatinęs ją pasitenkinti savo pozicija ir nenorėti daugiau nei jai buvo duota.

Kotryna Jogailaitė ir Jonas Vaza susituokė 1562 m. spalio 4 d. Vilniuje, kai tuo metu prie Baltijos jūros krantų vyko Livonijos karas, o Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV, geriau žinomas kaip caras Ivanas Rūstusis, jau buvo okupavęs dalį dabartinės Estijos ir Latvijos (XVI a. – Livonijos) teritorijų. Ar ši santuoka buvo tam tikras aljansas prieš Maskvą? 

Tuometinis Švedijos karalius Erikas XIV Vaza nepritarė Kotrynos ir savo brolio Jono vestuvėms. Jis buvo netgi labai įpykęs, kai apie jas sužinojo, nes tuo metu Erikas kaip tik siekė susitarimo su Rusija, kad pats galėtų sulaikyti Švediją užpuolusią Daniją, kėlusią daug didesnę grėsmę. Manau, kad Žygimantas Augustas tada negalėjo žinoti, turi Jonas Švedijos karaliaus leidimą tuoktis ar ne, o vesdamas Kotryną Jonas labiau reprezentavo ne Švedijos valstybę, bet savo paties asmeninius interesus, kadangi tuo metu jis buvo dar tik Švedijos princas ir Suomijos kunigaikštis.

Žinoma, santykiai su Maskva ir ypač su caru Ivanu Rūsčiuoju šiai porai buvo itin svarbus aspektas, vėliau išsirutuliojęs į ištisą sagą Švedijoje, kai caras norėjo Kotryną Jogailaitę gauti sau, ir netgi buvo į Stokholmą atsiuntęs oficialią rusų delegaciją jos pasiimti. Esu tikra, kad jo noras pasiimti sau svetimo vyro žmoną buvo išskirtinis įvykis to meto Švedijos visuomenei.  

Nuo Vazų valdymo pradžios praėjo jau 500 metų. Kaip šiandieniniai švedai prisimena Vazų dinastijos atstovus?

Karalius Gustavas yra labai svarbus kaip Vazų dinastijos pradininkas, nors jo valdymo metais Švedija dar nebuvo tarp galingiausių valstybių. Vis dėlto jo padėti pamatai buvo labai reikšmingi toliau vystant Švedijos valstybę, kuri XVII a. valdant jo anūkui karaliui Gustavui II Adolfui tapo viena didžiausių galybių Europoje.  

Švedijoje ne mažiau už karaliaus Gustavo valstybinius nuopelnus žmones keri ir pati jo asmenybė. Pavyzdžiui, rengdamas sukilimą prieš danus Švedijoje, Gustavas buvo surengęs slidžių žygį per kelias provincijas, rinkdamas valstiečius į savo kariuomenę. Jis sugebėjo užsitikrinti sau paramą ir išlaisvinti švedus iš danų priespaudos, o jo garbei iki šiol Švedijoje kasmet rengiamos „Vasaloppet“ slidžių lenktynės, kuriose dalyvauja tūkstančiai žmonių. Vazų laikus ir dabar primena traški švediška vaza duona, eksponuojamas iš jūros dugno iškeltas laivas „Vasa“, veikia didžiulė nekilnojamojo turto bendrovė „Vasakronan“, Stokholmas ir daug kitų Švedijos miestų turi rajonus, pavadintus šiuo vardu, o Suomijoje taip pat yra Vasa miestas.

Kotrynos Jogailaitės palaidojimo vietoje Upsalos katedroje eksponuojami išlikę jos papuošalai. Gerdos Butkuvienės nuotr.  

Kalbant apie Vazas, susidaro įspūdis, kad mūsų Kotryna Jogailaitė nutekėjo į labai ryškių asmenybių šeimą, o brolių Vazų tarpusavio kovos bent jau man primena garsiuosius „Sostų karus“. Kaip dažnai karaliaus Gustavo šeimos nariai ir pati Kotryna Jogailaitė vaizduojami švediškuose filmuose, knygose, spektakliuose? 

Karalius Gustavas iš tiesų sulaukia labai daug šiuolaikinių švedų dėmesio, ypač populiarus jo garbei skirtas jau minėtas slidinėjimo žygis. Iš jo sūnų įvairiuose kūriniuose dažniausiai šmėžuoja Erikas XIV, galbūt todėl, kad jis buvo išprotėjęs ir vedė eilinę mergaitę. Švedijos karalienėms dėmesio skiriama mažiau, bet pastaruoju metu atsiranda vis daugiau filmų, bandančių jas ištraukti iš vyrų šešėlio.

Apie Joną III Vazą ir Kotryną Jogailaitę esu girdėjusi radijo laidų ir mačiau švedišką dokumentinį filmą, sukurtą maždaug 1990 metais. Buvo labai įdomu jį žiūrėti, nes Vilnius tuo metu atrodė kitaip, pavyzdžiui, jame dar nebuvo Valdovų rūmų muziejaus.

Šiuo metu dėl Rusijos keliamos grėsmės šalys aplink Baltijos jūrą aktyviai jungiasi į aljansą – Suomija ir Švedija siekia narystės NATO. Ar įžvelgiate paralelių tarp šiandienos ir prieš 500 metų mūsų regione vykusio Livonijos karo su Maskva?

Kai kalbame apie Rusiją, reikia prisiminti, kad Švedijai ji ne visuomet buvo priešas, nors kartais vykdavo ir labai įnirtingi karai su ja. XVI a. – XVII a. vyko ypač daug kovų su Maskva, tačiau to meto politinė situacija buvo daug labiau komplikuota. Švedija dėl įtakos Europoje tada kariavo ir su kitomis šalimis, vyko vadinamasis 30-ies metų karas, aljansai buvo nuolat formuojami, o paskui ardomi, atsižvelgiant į konkrečias politines aplinkybes.  

Šiuo metu susiklosčiusios situacijos rimtumas mus verčia stoti į NATO, nes akivaizdu, kad Rusija konkrečiais veiksmais įgyvendina savo imperines ambicijas. Daugybė Europos šalių, anksčiau irgi turėjusių panašių ambicijų, seniai jų atsisakė, o Rusija ir toliau jas propaguoja, todėl tam tikrų istorinių paralelių tikrai yra.

Atgal į titulinį puslapį

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/svedijos-ambasadore-lietuvoje-inger-buxton-kotrynai-jogailaitei-musu-salyje-teko-svarbus-vaidmuo-93186779