Tekstas parengtas pagal literatūrologo kalbą, pasakytą per I. Skujaitės knygos pristatymą, vykusį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje 2023 m. gegužę.

Daugiau kaip 100 lietuviškų istorinių romanų

Tai vienas iš sudėtingiausių ir atsakingiausių literatūros žanrų, nes reikia susieti du dalykus – istoriją ir literatūrą. „Karo nuotaka“ – tikrai įdomi, talentingai parašyta knyga, pabandysiu iš literatūrologo ir kritiko pozicijų pasakyti, kas sudaro jos turinį, svorį ir reikšmę.

Esame gražaus jubiliejaus išvakarėse – 2024 m. sukanka 120 metų nuo pirmojo lietuvių istorinio romano – Vinco Pietario „Algimanto“ – pasirodymo. Vienas lietuvių literatūros tyrinėtojas yra suskaičiavęs, kad nuo to laiko buvo išleista daugiau kaip 100 istorinių romanų, tiesa, dar iki Sabaliauskaitės ir Skujaitės. Autorė atliko savo darbą turbūt negalvodama, kiek tų romanų yra, bet jei būtų žinojusi – rašant galėjo sudrebėti ranka. 

Vinco Pietario „Algimantas“ pasirodė 1904 m., o 1930 m., Vytauto Didžiojo metais buvo išleistas gerai žinomas Antano Vienuolio istorinis romanas „Kryžkelės“, kiek vėliau – Kazio Puidos „Magnus Dux“. Prasidėjus sovietmečiui, Lietuvoje  istorinis romanas buvo gerokai sukompromituotas, turbūt tuo metu gyvenę žmonės geriausiai prisimena A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“ – toks buvo supratimas apie istorinį romaną. Tiesa, buvo ir geresnių pavyzdžių, kai pasirodė rimto rašytojo rimtas istorinis romanas – Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“. Lietuviškus istorinius romanus sovietmečiu rašė ir išeiviai, pvz., Juozas Kralikauskas, Kazimieras Alminas. Lietuvoje baigiantis sovietmečiui ryškiausia figūra šioje srityje buvo Petras Dirgėla, jo „Kūlgrinda“ ir visas „Karalijos“ ciklas – atliktas milžiniškas darbas.

Taigi Ilona Skujaitė ateina į literatūros lauką, kuriame skurta, drįstu sakyti, maždaug 120 istorinių romanų. Šis žanras yra savotiškas išbandymas kiekvienam menininkui, ypač pradedančiajam. Kuriant istorinį romaną būtini du aspektai – istorinis ir literatūrinis, pastarasis yra daug svarbesnis. Istorinio romano autorius turi ne tik moralinę, bet ir juridinę teisę užpildyti daugelį dalykų savo nuojauta, išmone, fantazija, mintimis. Iš faktų istorinių romanų neparašysi – tik istorijos vadovėlius, o sukurti romanui reikia daug meninės išmonės. Taigi, jei žmogus imasi istorinio romano, jis turi atsinešti kažką gyvo ir savito. Knygos turinio neperpasakosiu, bet manau, kad ji patraukli visiems. Be to, paskaityti „Karo nuotaką“ sugundžiau keletą moterų – žmoną ir kaimynę, nors retai kam siūlau knygas.

Dinamiškas siužetas ir du derantys balsai 

Šioje knygoje įžvelgiu romanistės atsargumą ir kuklumą, apie kurį byloja gausus istorinės literatūros sąrašas, epilogas (nebūtinai reikalingas kaip siužeto dalis)  ir autorės žodis. Tai – savotiškas atsakingumo ir kuklumo ženklas, kuris stebina, nes autoriai šiaip jau nebūna labai kuklūs. Minėti tekstai padeda suprasti situaciją, kas yra toji Kotryna, papildo mano kartos žmonių kuklokas žinias apie lietuvių istoriją, kuri mūsų laikais buvo pateikiama skurdi ir apkarpyta.

Šioje knygoje mane labiausiai pamalonino romano kompozicinis siužetas – dinamiškas ir linijinis. Dabar rašytojai mėgsta visko pripainioti, o čia siužetas – chronologiškas ir nuoseklus. Jį sudaro dvi linijos – aprašomi faktai (istoriniai įvykiai) ir pagrindinės romano veikėjos Kotrynos santykis su jos gyvenamu pasauliu, prasidedantis nuo atstumtos, paniekintos, pažemintos, nepripažintos ir ignoruojamos karalaitės portreto. Kaip ji pati pasako, brolis Žygimantas Augustas, apakintas meilės Barborai Radvilaitei, neturi kada ja rūpintis. Pasakojimo skyriai – labai trumpi. Viena iš mano sugundytų skaitytojų netgi pasakojo, kad skaitė tik po kelis per dieną, kad ilgiau pratęstų skaitymo malonumą. 

Kiekvienoje knygoje dažniausiai yra pasakotojas – autorius dažnai apsimeta kažkuo ir kalba jo lūpomis arba būna neutralus. Šiuo atveju autorė išlaiko neutralų pasakojimą. Skyreliuose apie istorinius įvykius kalbama tarsi iš šalies, savęs neafišuojant, atrodo, kad tai – lyg ir istoriko pasakojimas, o ten, kur kalba pati Kotryna, – tai jau moteriški išgyvenimai. Šie du balsai labai gražiai dera tarpusavyje. Dėl istorinių detalių tegul kalba istorikai, bet mane kaip skaitytoją įtikino knygoje pateiktas vaizdas, priimu jį nesikabinėdamas prie detalių.

Moteriška pajauta – stiprioji romano pusė

Kalbant apie Kotrynos monologus ar atsivėrimus, noriu pabrėžti, tuo pačiu sakydamas komplimentą autorei, kad vyras nebūtų galėjęs taip parašyti. Turiu mintyje, kad vyrai tikrai parašytų romaną apie Kotryną Jogailaitę, bet pajausti moters išgyvenimų subtilumą ir sudėtingumą gali tik moteris. Kad ir kaip vyrai viską įsivaizduotų, nesame sukurti suvokti ir išgyventi tų subtilybių, kaip tai geba moterys. Šiuo atveju Kotrynos paveikslas įgauna pulsuojantį pavidalą ir natūrą – kūriniui tai yra didelė vertybė. Būtent moteriškoji pusė šiame romane man atrodo vienas iš labai stiprių dalykų.

Knygoje taip pat svarbus meninis vaizdas ir herojų kalba. Šioje knygoje jie kalba labai santūriai, negražbyliaudami, atrodo, kad bandoma įsivaizduoti ir suvokti to meto žmonių kalbą. Ir kai herojai kalba santūriai – tuomet jais ir patiki, o knygoje pateikiamos gyvenimo detalės atrodo tinkamos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad autorės debiutinis romanas – tikrai vertas pagiriamojo žodžio, simpatijos ir skaitytojų dėmesio. Ši knyga į 120 lietuviškų istorinių romanų gretą patenka kaip  lygiavertis kūrinys.

Rašytoja Ilona Skujaitė, isotrikas prof. Audronius Vilkas, lietuvių literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas ir Vilniaus molėtiškių draugijos pirmininkas Vilius Masauskas per istorinio romano „Karo nuotaka“ pristatymą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

Organizatorių tekstas ir nuotraukos. 

Atgal į titulinį puslapį