Tiesioginis Mikalojaius Radvilos Juodojo palikuonis taip pat papasakojo apie artimiausius planus įamžinant savo giminės palikimą Lietuvoje ir priminė dar vieną užmirštą meilės istoriją tarp Jogailaičių karaliaus ir Radvilų atstovės, dar iki Žygimanto Augusto ir Barboros laikų.

Kaip sureagavote į faktą, kad buvo surastos Lietuvos ir Lenkijos valdovų Aleksandro, Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės įkapėms skirtos insignijos?

Tai – labai gera naujiena, nes atsirado likusi dalis iš jau anksčiau 1931 m. atrastų karališkų brangenybių. Jos yra surastos dar kartą, nes buvo grupė žmonių, žinojusių apie jas, bet nenorėjusių jų išimti per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu. Šie artefaktai yra labai reikšmingi ir gražūs, tačiau esminis dalykas, kad jie priklauso labai svarbiems asmenims, susijusiems su Lietuvos ir Lenkijos istorija.

Nuotraukoje kairėje – kunigaikštis Maciejus Radziwiłłas. Nuotrauka iš jo asmeinės FB paskyros.    

Kokių pastebėjimų šiuo klausimu buvo Lenkijoje?

Praeitą savaitę pas mus buvo daug šventinių dienų, todėl šį įvykį Lenkijos žiniasklaida nenušvietė nepakankamai. Jau pastebėjau Lenkijos muziejų aukščiausių vadovų, įskaitant profesorių Andrzejų Betlę, Vavelio pilies direktorių, kur palaidota dauguma mūsų bendrų valdovų, reakciją. Jis taip pat buvo labai sužavėtas. Manau, kad jis jau planuoja pasiskolinti šiuos daiktus ir parodyti juos Krokuvoje.

Vilniaus arkikatedros požemiuose rasta slaptavietė su Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijomis. Nuotr. aut. Vilniaus arkivyskupija / Aistė Karpytė

Legendos apie Barborą Radvilaitę gyvuoja jau beveik 500 metų. Lietuvoje ši karalienė vis dar prisimenama su susižavėjimu – miuziklai, spektakliai, parodos, filmai, knygos apie ją vis dar labai populiarūs. Ar ji taip pat aktyviai prisimenama iš šiuolaikinėje Lenkijoje?

Žinoma, ją prisimena, tačiau jos įvaizdis Lietuvoje ir Lenkijoje gerokai skiriasi. Prieš kelerius metus, kai Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje šventėme Barboros Radvilaitės 500-ąsias gimimo metines, turėjau garbės padėti gėlių ant jos karsto, klausytis giedančio choro, melstis prie jos sarkofago ir pasakyti kalbą maždaug 500 žmonių, daugiausia moterų, auditorijai. To niekada neįvyktų Lenkijoje, bent jau tarp plačiosios visuomenės, išskyrus profesionalių istorikų ratą.

Manau, Lenkijos visuomenei padarė įtaką tam tikros knygos ir filmai, kuriuose karalienė Bona Sforza dažnai apibūdinama pozityviai, o Barbora Radvilaitė parodoma ne tokioje palankioje šviesoje.

Be to, mes iš tiesų labai mažai žinome apie Barborą. Apskritai istorijos metraščiuose moterys minimos rečiau už vyrus, galbūt dėl to, kad juos rašė irgi daugiausiai vyrai. Dėl to moterų vaidmenys, net ir reikšmingi, buvo nuvertinami arba nepastebimi. Tai apsunkina istorinių duomenų apie Barborą kaip asmenybę paiešką. Taip pat verta prisiminti, kad Barbora Radvilaitė mirė būdama labai jauna, ir dažniausiai niekas nerašo biografijų apie žmones, nesulaukusius 30 metų. Tai, kad po 500 metų ją vis dar prisimena, turbūt lemia Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorija, nepavaldi laikui, nes apeliuoja į bendražmogišką norą mylėti ir būti mylimam.

Karūnacinio Barboros Radvilaitės portreto kopija, tapyta XVIII a.  

Jūsų nuomone, kodėl Barbora Radvilaitė tokia populiari būtent Lietuvoje?

Barbora Radvilaitė užima ypatingą vietą Lietuvos istorijoje kaip reikšmingiausia karalienė, palaidota šalyje. Šį pagarbumą dar labiau sustiprina daugelio kartų Radvilų giminės atstovų atsidavimas Lietuvai. Be to, XVI ir XVII a. Radvilų giminė atliko lemiamą vaidmenį siekiant išsaugoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip atskirą valstybę. Šis istorinis kontekstas neabejotinai prisideda prie lietuvių meilės Barborai Radvilaitei.

Nuolat žaviuosi, kad Barbora Radvilaite domisi ne tik istorikai, bet ir paprasti Lietuvos žmonės. Po šio atradimo turėsime dar daugiau daiktų, susijusių su ja, – karūną ir kitas insignijas. Tiesa, tai nėra jos pagrindinė karūna, bet ta, su kuria ji buvo palaidota. Kartu buvo rasti žiedai ir kiti papuošalai, tačiau man vis dar iki galo neaišku, šie daiktai priklausė Barborai Radvilaitei ar Elžbietai Habsburgaitei, pirmajai Žygimanto Augusto žmonai, nes kriptoje palaidotos abi jo žmonos. Nežinau, kokiu pagrindu istorikai nustatė, kas kam priklauso, nes abi karalienės gyveno tuo pačiu laikotarpiu, todėl dar palauksiu detalesnių ekspertų išvadų.

Koks jūsų paties asmeninis požiūris į Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, nes ji Lietuvoje ir Lenkijoje vertinama nevienareikšmiškai?

Mūsų giminės atstovai Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis kartais vaizduojami kaip gudrūs asmenys, išnaudoję karaliaus meilę savo seseriai ir pusseserei Barborai. Tačiau istorinė realybė yra kitokia.

Nors istorijoje pasitaikė nemažai atvejų, kai valdovai įsimylėdavo gražias moteris, Žygimantas Augustas demonstravo išskirtinį atsidavimą Barborai Radvilaitei. Jis ryžtingai siekė jų santuokos ir  įveikė didelį pasipriešinimą, kad ją vainikuotų karaliene. Be to, jai sunkiai sergant, jis nuolat buvo šalia jos. Vis dėlto įtikinamiausias įrodymas apie gilius Barboros Radvilaitės ir karaliaus Žygimanto Augusto jausmus man buvo jo veiksmai po jos mirties. Manau, kad Žygimantas Augustas taip niekada ir neatsigavo po mylimos žmonos netekties.

Jis pėsčiomis lydėjo jos karstą nuo Krokuvos iki Vilniaus – beveik 800 kilometrų atstumu. Sunku įsivaizduoti, kad vyras, kuris turėjo tik meilės romaną, imtųsi tokios sunkios kelionės. Šis veiksmas, įgyvendinęs karalienės paskutinį norą būti palaidotai Lietuvoje, Vilniuje, yra geriausias jo gilios meilės Barborai įrodymas. Tai yra labai svarbi žinia, atsižvelgiant į ribotą turimą istorinę informaciją apie Barborą Radvilaitę.

Kada Radvilos suartėjo su Jogailaičių dinastijos atstovais?

Lenkijoje ir Lietuvoje yra manančių, kad Radvilų giminė savo galią įgijo tik dėl Žygimanto Augusto ir Barboros santykių, tačiau tai nėra tiesa. Radvilų giminė jau buvo galinga jėga regione dar iki tol. Būtent Radvilos pirmieji iš Lenkijos ir Lietuvos XVI a. pradžioje gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo pusseserės Barboros Radvilaitės ir pusbrolio brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo tėvai priklausė aukščiausiam Lietuvos ir Lenkijos valdančiajam elitui. Svarbu prisiminti, kad Žygimantas Augustas įsimylėjo ne paprastą bajoraitę, bet galingos didikų giminės, turėjusios didžiulę įtaką politinėje arenoje, atstovę. Jie visi, Žygimantas Augustas, Barbora, jos garsusis brolis ir pusbrolis, buvo pažįstami nuo vaikystės.

Beje, pirmasis Barboros vyras Stanislovas Goštautas taip pat buvo vienas galingiausių didikų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taigi ji jau priklausė aukščiausiam visuomenės sluoksniui, todėl sakyti, kad Barbora atsirado iš niekur ir netikėtai užkariavo karaliaus širdį, yra netikslu. Ji buvo elito narė. Žinoma, tuo metu valdovams nebuvo įprasta tuoktis su didikų atstovais, nes dinastinės santuokos paprastai buvo sudaromos su kitomis karališkomis šeimomis.

Tiesą sakant, Žygimantas Augustas nebuvo vienintelis Jogailaičių dinastijos karalius, įsimylėjęs moterį iš Radvilų giminės, bet tai nėra labai plačiai žinoma istorija.

Gal galite mums ją priminti? 

Karalius Žygimantas Senasis buvo įsimylėjęs Mazovijos, tuo metu atskiros valstybės,  kunigaikštienę Oną, kilusią iš Radvilų giminės. Ji buvo artimiausia Barboros teta. Iš pradžių ji buvo ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio, bet tapo našle, kai Žygimantas Senasis, mirus broliams, įžengė į sostą. Jis buvo įsimylėjęs Oną ir net svarstė ją vesti, tačiau spaudžiamas Šventosios Romos imperatoriaus susituokė su Boną Sforza. Imperatorius, galingas to meto politinis veikėjas, siekė šia santuoka pasinaudoti, kad gautų paramos savo siekiams Italijoje.

Taigi Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė nebuvo pirmieji abiejų giminių įsimylėjėliai. Šį faktą verta prisiminti, nes Radvilų ir Jogailaičių giminės jau iki tol buvo užmezgusios glaudžius ryšius.

Barbora Radvilaitė kartu su savo anyta Bona Sforeza ir Žygimanto Augusto seserimis Švedijos karaliene Kotryna Jogailaite, Vengrijos karaliene Izabele Jogailaite, Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene Ona Jogailaite Batoriene, priklauso vadinamojo Jogailaičių dinastijos Aukso amžiaus karalienių ratui. Kiek plačiai jos visos žinomos dabartinėje Lenkijoje?

XVI a. buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės galios viršūnė, prieš prasidedant niokojantiems XVII a. kazokų antpuoliams ir vėlesniems kariniams konfliktams su Švedija bei Maskva. Manau, kad Lenkijos istorinėje atmintyje visos šios karalienės nėra labai žinomos, išskyrus karalienę Boną.

Manau, kad Lenkijos istoriografija dažnai koncentravosi į Lenkijos ir Lietuvos valstybės nuosmukį bei padalinimą XVIII a. pabaigoje. Dėl to valdovai, aktyviai nedalyvavę stiprinant centrinę valdžią, vertinami nepalankiai. Žinoma, tai yra supaprastintas požiūris, bet daugelis žmonių, nors šiandien jau gyvename visai kitais laikais, vis dar taip mano. Kadangi karalienė Bona Sforza prisimenama kaip asmenybė, tvirtai gynusi valdžios centralizavimą ir karaliaus autoriteto stiprinimą Lenkijoje ir Lietuvoje, labai tikėtina, kad tai prisideda prie jos išskirtinės vietos mūsų istorinėje atmintyje.

Barboros Radvilaitės mirtis, Józefo Simmlerio paveikslas. 

Radvilų giminė skiria daug dėmesio įamžinant savo pirmtakų palikimą ir puoselėjant istorinę atmintį apie juos. Taip pat jūs asmeniškai esate daugelio svarbių iniciatyvų šioje srityje mecenatas. Galbūt turite naujų sumanymų?   

Neseniai inicijavau ir parėmiau vienos gražiausių Barboros Radvilaitės suknelių, detaliai aprašytos šaltiniuose, atkūrimą. Istoriniu požiūriu tai labai tiksli rekonstrukcija, kruopščiai detalizuota remiantis Barboros portretų ir to meto suknelių dizaino bei šioje srityje naudotų technikų aprašymų tyrimais. Viena suknelė buvo užbaigta prieš pat Kalėdas, tikiuosi turėti galimybę ją ateityje eksponuoti ir Vilniuje.

Ta pati profesionali siuvėja rekonstruos ir dar vieną Barboros suknelę. Šiame procese labai daug dėmesio skiriama detalėms, nes suknelės ne tik gražiai atrodo iš išorės, bet atidžiai apžiūrint jų vidinę struktūrą ir konstrukciją atskleidžia sudėtingos technikos, naudotos meistrų prieš 500 metų.

Tiesą sakant, pirmoji rekonstruota suknelė buvo šiek tiek ilgesnė nei, mano manymu, būtų nešiojusi Barbora Radvilaitė. Iš istorinių šaltinių galima susidaryti nuomonę, kad jos ūgis buvo apie 160 cm, o atkurta suknelė pritaikyta dėvėti 170 cm ūgi moteriai. Tai iš dalies lėmė kiek savanaudiškos paskatos, nes maždaug toks yra mano trijų dukrų ūgis, o jos buvo modeliais rekonstruojant suknelę.

Kiek Barboros Radvilaitės asmenybė domina jūsų dukteris, atsižvelgiant į tai, kad Radvilų giminėje buvo ir yra labai daug garsių moterų?

Mano dukros dar labai jaunos, o susidomėjimas istorija paprastai atsiranda kiek vėliau. Barbora Radvilaitė jas jau dabar domina pirmiausia dėl tragiškos, tačiau gražios meilės istorijos, apie kurią kalbėjome anksčiau. Apskritai visi mano vaikai žino Radvilų giminės istoriją, tačiau perprasti jos  mastą gali būti sudėtinga, nes Radvilų genealogijoje yra daugiau kaip 400 asmenų, o giminės istorija tęsiasi jau 600 metų. Be to, mūsų šeima yra susijusi ir su kitomis žymiomis Lenkijos ir Lietuvos valstybės elito šeimomis. Pavyzdžiui, mano motina yra kilusi iš Čartoryskių giminės, kurios ištakos siekia Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą.

Apskritai Radvilų giminėje moterys nuo seno vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį. Kai vyrai dažnai būdavo toli nuo savo valdų, užsiėmę politika, karu ir medžiokle, moterys prisiimdavo svarbias pareigas namuose. Jos prižiūrėjo dvarus,  augino vaikus, tvarkė šeimos finansus ir užsiėmė filantropine veikla, pavyzdžiui, rėmė labdaros organizacijas ir meną.

Vilniaus arkikatedros požemiuose rasta slaptavietė su Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijomis. Nuotr. aut. Vilniaus arkivyskupija / Aistė Karpytė

Kokie jūsų artimiausi planai, susiję su Lietuva?

Svajoju surengti dar vieną parodą. Mano ankstesnė paroda apie Radvilų giminę vyko Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje. Surinkome apie 400 eksponatų iš 40 kolekcijų, išsibarsčiusių po 7 šalis, įskaitant 100 eksponatų iš mano asmeninės kolekcijos. Manau, kad tai buvo viena reikšmingiausių kada nors surengtų parodų Vilniuje. Ji buvo skirta XVIII a. pabaigai, o dabar planuoju pristatyti Radvilų giminės istoriją XIX ir XX a., parodant jų veiklos tęstinumą.

Taip pat šį kartą planuoju surinkti ir parodyti išsamų Radvilų giminės šarvų rinkinį. Pavyzdžiui, Nesvyžiaus pilyje, dabar esančioje Baltarusijoje, buvo įspūdingas šarvų arsenalas. XVI a. vidurio įrašai rodo, kad ten buvo sukaupta daugiau kaip 100 pilnų šarvų komplektų. Ši kolekcija laikui bėgant augo, tačiau patyrė nuostolių dėl apiplėšimų. Nepaisant to, viešosiose kolekcijose šiandien vis dar saugoma daugiau kaip 200 atskirų šarvų dalių ar šarvų komponentų, kadaise priklausiusių Radvilų giminei.

Kartu su Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi Vydu Dolinsku planuojame surinkti šiuos šarvus. Tai bus reikšmingas darbas, nes šarvai ir jų dalys yra išsibarsčiusios įvairiose vietose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Metropoliteno meno muziejuje Niujorke ir kituose muziejuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, Romoje ir Vienoje. Taip pat turiu tris šarvus iš originalios mūsų giminės kolekcijos. Svajoju visus šiuos vertingus šarvus surinkti ir pamatyti vienoje vietoje, o Vilnius būtų ideali lokacija tokiai ekspozicijai.

Taip pat dažnai lankausi Lietuvoje ir dalyvauju Dubingių pilies rekonstrukcijos projekte, jau yra sukurtas fondas, skirtas atstatyti pilį šioje saloje.

Dėkoju už pokalbį. 

Kalbėjosi Ilona Skujaitė