KARO NUOTAKA - Vilniaus knygų mugės bestseleris

KARO NUOTAKA - Vilniaus knygų mugės bestseleris


Debiutuojančią rašytoją Iloną Skujaitę apie jos istorinį romaną „Karo nuotaka“ 23-iojoje Vilniaus knygų mugėje kalbino istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė.


Kodėl Kotryna Jogailaitė? 

Visų pirma todėl, kad ji priklauso garsiajai karalienės Bonos ir karaliaus Žygimanto Senojo šeimai, kuri siejama su vadinamuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „Aukso amžiumi“, nepaprastai didinga Renesanso epocha ir Vilniaus suklestėjimo laikotarpiu, apie kurį mes, deja, žinome ne tiek jau ir daug. Pavyzdžiui, prieš maždaug 10 metų mane pribloškė faktas, kad ši susigūžusi jauniausioji karalienės Bonos dukra iš XVI a. tapytojo Luko Kranacho Jaunesniojo paveikslo sugebėjo tapti pačia Švedijos karaliene. Buvau tiesiog apsėsta smalsumo sužinoti jos istoriją. Gilinausi į ją daugiau kaip 5  metus, nes Kotrynos Jogailaitės likimas primena sutrūkusį ir išsibarsčiusį perlų vėrinį, kurio karoliukai išsimėtę po Lenkiją, Lietuvą, Švediją ir Suomiją, todėl reikėjo pasistengti, kol pavyko juos surasti ir suverti į vientisą pasakojimą.

Nors iš pradžių karalaitė Kotryna man pasirodė panaši į baugščią stirną, bet paaiškėjo, kad iš tiesų ji buvo nepaprastos dvasinės tvirtybės moteris, kurios nesugniuždė jai tekę ypatingai stiprūs išbandymai. Kotryna Jogailaitė man primena tą paslaptingą katę, esą turinčią devynis gyvenimus, kuri neva užmušta vėl sugeba stryktelėti ant kojų, arba gyvatę, kuri išsinėrusi iš savo senos odos tampa dar gražesnė.

Nors Kotryna Jogailaitė į istoriją įėjo kaip Švedijos karalienė,  tačiau mane labiausiai sujaudino nepaprastas jos asmenybės virsmas iš nuo visų priklausomos susigūžusios karalaitės į įtakingą moterį, iš nemylimos – į geidžiamą, iš kalinės – į karalienę, gerbiamą abiejose Baltijos jūros pusėse. Jau vien ką reiškia faktas, kad jos vyras Jonas Vaza tapo Švedijos karaliumi, o sūnus Zigmantas Vaza – Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) karaliumi. Net ir dabar, praėjus beveik 500 metų nuo Kotrynos Jogailaitės gimimo, jaučiu didžiulį pasididžiavimą šia moterimi  iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų šeimos, kurios gyslomis tekėjo ir lietuviškas – mūsų Gediminaičių dinastijos – kraujas.



Per I. Skujaitės istorinio romano „Karo nuotaka“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje salė buvo sausakimša.  


Kuo ši karališka istorinė asmenybė įdomi šiuolaikiniam žmogui? 

Esu tikra, kad Kotrynos Jogailaitės istorija gali įkvėpti ir dabartinius žmones, nes ji išgyveno tokius pačius gyvenimiškus sunkumus, su kokiais susiduriame ir mes. Turbūt iš vaikystės pasakų mums susidaro įspūdis, kad karalaitės yra turtingos, gražios ir laimingos, tačiau šioje knygoje jūs pamatysite kitą karališko gyvenimo pusę. Pavyzdžiui, jeigu jūs kada nors jautėtės mažiau mylimas tėvų nei brolis ar sesuo, jei susidūrėte su skaudžiomis išdavystėmis ir netektimis, patyrėte nelaimingą meilę, ar jums teko pritapti svečioje šalyje tarp priešiškai nusiteikusių žmonių – skaitydami istorinį romaną apie Kotryną Jogailaitę jūs netikėtai pasijusite artimi šiai moteriai, gyvenusiai beveik prieš 500 metų. O gal jos istorijoje atpažinsite ir save.  

Esu tikra, kad ši tikrais faktais grįsta ir romane atkurta Karalaitės Kotrynos istorija paskatins jus neprarasti vilties ir tikėjimo savimi pačiais juodžiausiais gyvenimo momentais, o gal net padės rasti jėgų vėl ir vėl stotis ant kojų, kai atrodo, kad jau viskas baigta. Pavyzdžiui, dabar mes visi dar tebegyvename kaustomi Ukrainoje vykstančio karo siaubo, tačiau lygiai tą patį patyrė ir Kotryna Jogailaitė. Ji gyveno tuo metu, kai prie Baltijos jūros krantų buvo kilęs kruvinas Livonijos karas su Maskva ir caro Ivano Rūsčiojo kariauna teriojo dabartines Estijos ir Latvijos žemes. Maža to, po vestuvių su Švedijos princu ir Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza Kotryna Jogailaitė atidūrė dar vieno karo sūkuryje – tarp jos vyro ir jo brolio Švedijos karaliaus Eriko XIV-ojo kilo tikri „sostų karai“: Švedijos karalius  atsiuntė apie 10 000 karių ir 16 karo laivų atakuoti Abo (dabar – Turku) pilies Suomijoje, kurioje po vestuvių gyveno Kotryna ir  Jonas. Kronikos rašo, kad patrankų sviediniai skrido į Kotrynos Jogailaitės miegamąjį, trupindami pilies kuorus, taigi šiai karališkai moteriai teko išgyventi tokį patį siaubą kaip  ir vargšams ukrainiečiams dabar, rusams nuolat bombarduojant jų gyvenamuosius namus.

Ir tokių „aštrių“ epizodų jos gyvenime buvo labai daug, bet ši trapi moteris iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų giminės pademonstravo tokią dvasios stiprybę ir karališką Gediminaičių charakterį, kad susižavėję dailininkai Švedijoje tapė Kotrynos Jogailaitės paveikslus, amžininkai rašė knygas ir iki šių dienų išlieka paslaptis, kur slypėjo šios nepaprastos moters dvasios stiprybė.

         

Rašyti istorinį romaną – išties drąsus žingsnis, juk žmonės linkę kelti klausimus, kritikuoti, ieškoti „tiesos“. Ar jaučiatės žengusi drąsų žingsnį?

Ir taip, ir ne.

Šią akimirką išties jaučiuosi kaip karys, atidūręs priešais minų lauką, kurį dabar teks pereiti, nes rašau apie žinomas istorines asmenybes – ne tik karalaitę Kotryną, bet ir jos motiną karalienę Boną, garsųjį Žygimantą Augustą, Barborą Radvilaitę ir Mikalojų Radvilą Juodąjį, o apie juos daug žmonių turi susidarę savo nuomonę, kuri gali nesutapti su mano sukurtais literatūriniais portretais ir „detonuoti“.

Tiesa, man siūlė išgalvoti kokį nors personažą, kurio lūpomis galėčiau „saugiai“ papasakoti karalaitės Kotrynos istoriją, prie kurios niekas nesikabinėtų, bet man atrodo, kad taip būtų tiesiog neįdomu, nes romano žanras kaip tik ir leidžia pabandyti sumodeliuoti, ką sudėtingais gyvenimo lūžio momentais, užfiksuotais istoriniuose šaltiniuose, galėjo jausti, kalbėti ir galvoti Kotryna Jogailaitė bei kiti pačiame įvykių sūkuryje buvę žmonės. Be to, skaitant šaltinius, amžininkų pasakojimai dažniausiai nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdami daug paslapčių, o prie jų taip maga prisiliesti – bent jau vaizduotėje.

Pats faktų ir duomenų rinkimas manęs negąsdina, nes aš esu patyrusi istorijų pasakotoja – jau daugiau kaip  20 metų dirbu žurnaliste ir esu pripratusi rašyti straipsnius, pagrįstus faktais, todėl visų pirma ši knyga yra paremta žurnalistiniu tyrimu, gilinantis į šaltinius ir knygas lietuvių, lenkų, anglų ir švedų kalbomis. Žinoma, nesu istorikė ir pati nedirbau archyvuose, tiesiog aistringai domiuosi Lietuvos istorija, nes mano istorijos mokytoja a. a. Elena Kubickienė mums nuolat kalė į galvas, kad kiekvienas turime būti istorikas ta prasme, kad turime labai gerai išmanyti savo šalies istoriją, o Kotrynos Jogailaitės temos tyrinėjimams skyriau daugiau kaip 5 metus – per tiek laiko galima ir universitetą baigti.

Be to, jūsų klausime pavartotas žodis „drąsa“ turi labai svarbų antonimą „baimė“. Man tikrai būtų daug baisiau taip ir neišleisti knygos, kai į ją įdėjau tiek daug darbo ir širdies, nei būti nuplaktai piktais liežuviais. Būtų daugiau baisiau, jei taip ir nebūčiau prakalbinusi šios nebylios karalaitės iš seno paveikslo, savo sieloje slepiančios tikrą deimantą, ir ji „pratylėtų“ dar 500 metų. Man atrodo, kad mūsų istorijoje ir dabartiniame gyvenime apskritai turime per daug užtildytų moterų, taip ir neišdrįsusių peržengti savo baimių ir įgyvendinti svajonių, kūrybinių projektų, kuriais dega jų širdys. Šios knygos kūrybos procese ir pati esu patyriau tokių momentų, kad jau buvau metusi viską į šalį, bet kažkodėl taip ir nesugebėjau paleisti šios istorijos, nes prieš akis nuolat iškildavo liūdnos karalaitės Kotrynos akys iš paveikslo, papuošusio ir mano knygos viršelį. Kai prisimindavau, kaip ji iškelta galva įveikė daug didesnius iššūkius, man pasidarydavo gėda, kad šiltai ir patogiai gyvendama XXI a. negaliu parašyti apie ją, taigi pačios karalaitės Kotrynos asmeninė istorija įkvėpė mane nepasiduoti užklupus „kūrybinėms kančioms“ ir atkakliai siekti savo tikslo. Labai tikiu, kad Kotrynos Jogailaitės istorija gali įkvėpti ir kitus žmones.  

Kiek knygoje sutiksime jūsų interpretacijos? 

Daug, nes esu tikra, kad kitas žmogus, paskaitęs lygiai tokius pačius šaltinius ir susirinkęs lygiai tokią pačią informaciją, parašytų visiškai kitokį kūrinį nei aš, nes kiekvienas, remdamasis faktais ir sukauptomis žiniomis, tik modeliuoja šią ar kitą istoriją, o tikrosios tiesos nežino niekas. Taigi skaitydami šį romaną jūs matysite karalaitę Kotryną mano akimis, bet romane yra palikta daug vietos tarp eilučių pasidaryti savo išvadas apie šią istorinę asmenybę patiems. 

Be to, nors tai – tikra  istorija, užrašyta žvaigždėse tuomet, kai į šį pasaulį atėjo visi mano romane minimi žmonės, labai sunku išmatuoti, koks yra tikrovės ir pramano santykis šiame kūrinyje. Vaizdžiai tariant, tai yra literatūrinis Kotrynos Jogailaitės portretas, kurio griaučiai – istoriniai faktai, o kūnas – literatūrinė išmonė, įvairūs sumodeliuoti dialogai, monologai, perkurti žinomų istorinių įvykių atpasakojimai ir pan. Taigi visas romano siužetas yra kruopščiai sudėliotas pagal tikrus įvykius – kur karalaitė Kotryna gyveno, kas jai piršosi, kaip ją persekiojo caras Ivanas Rūstusis, visa jos piršlybų ir vedybų istorija, Holivudo trilerio verta povestuvinė kelionė, įkalinimas Švedijoje, politiniai sąmokslai ir duobėtas kelias iki Švedijos karalienės sosto.

Tačiau visgi kalbame apie beveik 500 metų senumo istoriją ir dokumentuotų šaltinių nėra tiek jau daug – yra išlikę susirašinėjimai, kronikose užfiksuoti faktai ar amžininkų pasakojimai, atpasakotos valdovų kalbos nuotrupos, tačiau daug  daugiu yra „pilkųjų zonų“, kur nežinia, kas iš tikrųjų įvyko, ir tai jau yra mano interpretacijos, pasikliaujant moteriška nuojauta ir romano žanro suteikiama kūrybine laisve. Pavyzdžiui, atrodytų, kad beveik 36 metų sulaukusiai moteriai, kai tuo metu senmergėmis jau buvo laikomos dvidešimtmetės, o vidutinė gyvenimo trukmė LDK siekė apie 50 metų, perspektyva ištekėti už beveik 11 metų jaunesnio vyro, tikro užjūrio princo iš Švedijos, turėjo būti svajonės išsipildymas. Vis dėlto XIX a. istorikas Ignacas Kraševsis rašo, kai Žygimantas Augustas oficialiai užklausė Kotrynos, ar ji sutinkanti tekėti už Jono Vazos, ši pasakiusi, kad netrokšta jokio kito statuso ir norinti toliau gyventi šalia savo maloningojo brolio. Kodėl? Apie tai šaltiniai, žinoma, nutylėjo, tačiau romane jūs sužinosite mano interpretaciją, kodėl taip galėjo įvykti ir kaip ji vis dėlto ištekėjo.  

Esu tikra, kad skaitant romaną kils daugybė klausimų, ar tikrai galėjo būti vienaip ar kitaip, todėl labai norėčiau šią diskusiją tęsti šioje svetainėje www.karonuotaka.lt. Kviečiu užduoti rūpimus klausimus ar savo pastebėjimus siųsti svetainėje nurodytais kontaktais man info@karonuotaka.lt. Kartu su istorikais bandysiu atsakyti į juos ir pagvildenti įdomesnes temas, pavyzdžiui, viena skaitytoja man jau uždavė klausimą, kodėl vyrai tais laikais taip žemindavo moteris.

Beje, į klausimą, kas knygoje tikra, o kas – išgalvota, padės atsakyti dar vienas mano inicijuotas projektas – dokumentinis filmas apie Kotryną Jogailaitę, kurį kursime kartu su režisiere ir prodiusere Gitana Platkyte–Grigiene. Ji Kotrynos asmenybę ir gyvenimą lygina su daugiabriauniu deimantu, apie kurį mums pasakos lietuvių, lenkų, suomių ir švedų istorikai bei kitų sričių specialistai, pavyzdžiui, psichologas, koučingo ekspertė, moters sveikatos specialistė, diplomatai. Tai bus ne pastatyminis filmas-rekonstrukcija, atkuriant to meto epochą, bet dokumentinis pasakojimas, kuriame bus galima pamatyti platesnį kontekstą, išgirsti įvairesnių nuomonių apie Kotrynos Jogailaitės gyvenimą ir asmenybę. Šis filmas bus unikalus tuo, kad remiantis Kotrynos Jogailaitės pavyzdžiu bus bandoma susieti praeitį ir dabartį taikant įvairias šiuolaikines saviugdos praktikas bei metodus. Kuriant patyriminę dokumentiką dabartiniai žmonės filmuodamiesi bandys įsijausti ir perteikti Kotrynos Jogailaitės bei jos amžininkų išgyvenimus, potyrius, situacijas, o šias praktikas ves saviugdos specialistai.

Manto Golubevo nuotr.

Atgal į pagrindinį puslapį.